Juan Pablo Troncoso
Rugsėjo 27 d., 16:00, lapkričio 10–11 d., gruodžio 11 d., sausio 16–17 d.
Režisierius
Marco LAYERA
Kūrybiniai asistentai ir choreografai
Carolina de la MAZA, Humberto ADRIANO
Scenografė
Barbora ŠULNIŪTĖ
Kostiumų dailininkė
Marija PETRAITYTĖ
Šviesos dailininkas
Dainius URBONIS
Kompozitorė
Gailė GRICIŪTĖ
Vaizdo projekcijų autoriai
Marco LAYERA bendradarbiaujant su „random heroes“
Dramaturgijos kuratorė
Rimgailė RENEVYTĖ
Režisieriaus asistentė
Bartė LIAGAITĖ
Vertėja repeticijų metu
Ula LIAGAITĖ
Prodiuserė
Lukrecija GUŽAUSKAITĖ
Pjesę iš ispanų kalbos išvertė Agnė PULOKAITĖ
Lietuvoje pirmą savo spektaklį kurs režisierius, aktorius, vaidybos mokytojas ir „La Re-sentida“ įkūrėjas iš Čilės Marco Layera. Jo kūryba pristatoma garsiausiuose tarptautiniuose teatro festivaliuose, tarp jų ir Avinjono. Jaunųjų teatrų festivalyje Teatro Municipal de Las Condes Marco Layera buvo apdovanotas prizu už geriausią pjesę, taip pat yra gavęs Čilės universiteto Eugenio Guzmano apdovanojimą ir buvo nominuotas Čilės meno premijai Premio Altazor a los Artes Nacionales.
Spektaklyje, kuris statomas pagal kito čiliečio Juan Pablo Troncoso pjesę ir atsispiria nuo Tennessee Williamso „Geismų tramvajaus“, pagrindinė herojė Blanša (aktorė Vitalija Mockevičiūtė) grįžta į nepakeliamai tvankią Lietuvą po nepavykusio gyvenimo vienoje iš didžiųjų Europos sostinių. Iš Berlyno ji grįžta nenoriai, slėpdama savo meninę nesėkmę. Jos progresyvios idėjos į gimtojo miesto sustingusį konservatyvų peizažą atsimuša kaip į sieną, įkūnytą jos mylimos sesers (aktorė Dalia Michelevičiūtė), kuri neseniai ištekėjo už vyro, kartu gyvenančio slaugos namuose (aktorius Algirdas Gradauskas).
Ambicingi pagrindinės herojės troškimai tapti garsia menininke neišsipildė, ji vėl – Rytų, ne Vakarų Europoje, ją slegia laikas, erzina senstantis kūnas ir nereikalingumo jausmas, o jos duktė (aktorė Augustė Ona Šimulynaitė) dar tik kuria savo svajones, ji nori būti garsia stand-up komike. Mergina laido juokus apie savo šeimą ir mamą, pašiepia kraštus, esančius dar ryčiau už Lietuvą.
Ironijos nestokojančio spektaklio veiksmas rutuliojasi slaugos namuose, kuriuos dusina karštis – čia personažai susiduria ne tik su fiziniu nykimu ir vienatve, bet ir su troškimais, fantazijomis, kliedesiais, o kalbos apie neseniai mirusį sveikatos priežiūros darbuotoją byloja apie atšiaurią ir sunkią slaugos darbo realybę.
Karščio banga – daugiau nei meteorologinis reiškinys: tai emocinė būsena, socialinis simptomas, nepakeliama įtampa. Kūnai įkaista, atmintys suliepsnoja, paslaptys ima garuoti. Ventiliatoriai vos sukasi, o nuo veidų tyliai bėga prakaitas.
Spektaklis – tai vietomis skaudi, vietomis komiška meditacija apie pažadus, kurie niekada neišsipildė, tai šeimos ryšių, dabartinės jaunystės ir naujumo manijos, rūpinimosi sunkumų ir apleidimo apmąstymas. Kūrinys kalba apie kūnus, kuriuos šiuolaikinis pasaulis išmoko sunaudoti ir pamiršti. Vakarų ir Rytų Europa čia vaizduojamos kaip dvi nualinto pasaulio liekanos – griuvėsiai, iš kurių jau nieko naujo nebeišdygs.
sekmadienis
antradienis
trečiadienis
penktadienis
šeštadienis
sekmadienis